Tyrimo tikslas: įvertinti 2010 – 2014 m. kultūros politikos kaitos procesus strateginių prioritetų ir įgyvendinimo priemonių dermės aspektu.

Svarbiausios tyrimo išvados:

1. Lietuvos kultūros taryba pradėjo veikti 2013 metais, tačiau ne kaip savarankiška kultūros savivaldos institucija, o kaip LRKM pavaldi biudžetinė įstaiga su labai ribota sprendimų priėmimo galia.
2. Nebuvo aiškaus išankstinio organizacinio plano, kaip turėtų įvykti dalies kultūros politikos įgyvendinimo funkcijų perdavimas Lietuvos kultūros tarybai, ne(į)vertintos darbų apimtys ir optimalus darbuotojų skaičius, reikalingas visoms įstatyme numatytoms LKT funkcijoms vykdyti. (Projektų, tenkančių vienam LKT darbuotojui, skaičius mažiausiai du kartus viršija panašius kitų agentūrų rodiklius.)
3. Nestabilios, kasmet kintančios ir neišsamiai aprašytos priemonės, programos, taisyklės neleidžia kultūros operatoriams planuoti savo veiklų, išvengti chaotiškumo ir nepasitenkinimo vykstančiomis permainomis.
4. LKT biudžetas apriboja tiek jos, tiek pačios LRKM galimybes imtis ambicingesnių programų, svarbių nacionalinės kultūros atsinaujinimui ir moderniai plėtrai, „nutrina“ ribas tarp strategiškai reikšmingų priemonių ir tradicinių tęstinių veiklų rėmimo.

Svarbiausios tyrimo rekomendacijos:

1. Būtina peržiūrėti LKT finansuojamas priemones ir LRKM programas, idant LKT finansuojamos priemonės geriau atitiktų jos misiją. Problemiškas atrodo biudžetinio sektoriaus tiesioginių veiklų finansavimas iš konkursinių lėšų. Biudžetinis ir nebiudžetinis kultūros sektoriai privalo turėti vienodas galimybes konkuruoti dėl projektų rėmimo.
2. Reikia sukurti bendrą valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamų kultūros institucijų veiklos ir jų bei NVO teikiamų projektų informacinę sistemą, kad pagaliau būtų apskaičiuota, kokia nacionalinio biudžeto dalis tenka kultūrai ir išvengta dvigubo finansavimo. Dar viena planuojamos kurti elektroninės paraiškų teikimo sistemos funkcija turėtų būti pagalba paraiškų teikėjams.
3. 2014 m. LKT vykdyti konkursai atskleidė didžiules disproporcijas tarp teikiamų projektų poreikių ir atskirų priemonių finansinių kvotų. Nepaisant ženklaus KRF lėšų didėjimo, šiomis lėšomis paremtų projektų skaičius tam tikrose priemonėse sumažėjo kelis kartus, lyginant su 2012–2013 m. statistika. Tai skatina manyti, kad būtina sukurti skaidrų, stebėsena ir analize paremtą finansinių kvotų atskiroms priemonėms apskaičiavimo ir reguliavimo mechanizmą

Tyrimą atliko: Elona Bajorinienė, Ieva Kuizinienė, Kornelijus Platelis, Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė

Atlikimo metai: 2014

Visas tyrimas: Kultūros politikos kaita