Tyrimo tikslas: išanalizuoti Lietuvos kultūros politikos modelio sukūrimo galimybes ir pateikti siūlymus.
Apibendrintos Tyrimo išvados:
- LR Konstitucija apibrėžia tarptautines tendencijas bei demokratijos vertybes atspindinčios Lietuvos kultūros politikos modelio teisines ir politines sąlygas.
- Lietuvos kultūros politikos modeliavimo patirtis atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu nuo 1991 m. liudija nuoseklaus valstybės vaidmens formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką suvokimo stoką, todėl pradėtos reformos realizuotos tik iš dalies, esmines kultūros ir švietimo jungties, rankos atstumo principo pritaikymo kultūros valdyme, valstybės kaip mecenato ir kitos idėjos nebuvo sistemiškai gyvendintos, kultūros politikoje kaip ir kitų sričių valstybės politikoje ėmė dominuoti restitucinės, imitacinės ir fragmentiškai inovacinės orientacijos.
- Lietuvos ir Europos valstybių kultūros politikos bei jos konteksto raida iškelia poreikį konceptualiai atnaujinti kultūros politikos ir jos subjekto – kultūros per se – apibrėžtis, atsižvelgiant į šios srities viešosios politikos kaitą, ypač ES erdvėje, naujai apibrėžti valstybės vaidmenį užtikrinant kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą šiuolaikinėmis sąlygomis.
- Europos Tarybos rekomendacija aiškiai artikuliuoti kultūros politiką teisės aktuose yra bendra visoms naujųjų demokratijų šalims, tačiau pačių teisės aktų formos yra įvairios, priklauso nuo valstybių teisės tradicijų ir kultūros sampratų savitumo.
- Lietuvos kultūros politikos teisinė bazė stokoja bendros kultūros lauko vizijos ir sistemiškos teisinės bazes adekvatumo šiam laukui stebėsenos.
- Demokratizacija, decentralizacija, valdymas yra problemiškiausias, daugiausiai įtampų patiriantis kultūros politikos blokas.
Tyrimą atliko: Rasius Makselis, Rūta Stanevičiūtė, Elona Bajorinienė
Atlikimo metai: 2018
Visas tyrimas: Lietuvos kultūros politikos modelis. Lietuvos kultūros formavimo perspektyvų analizė
Tyrimo santrauka ir siūlomas modelis: Lietuvos kultūros politikos modelis