Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkybos) paskatų sistemos vertinimas

Tyrimo tikslas: įvertinti nekilnojamųjų kultūros vertybių (statinių) tvarkybos situaciją ir parengti rekomendacijas dėl finansinių ir nefinansinių paskatų, kurios padėtų pritraukti daugiau lėšų iš įvairių šaltinių nekilnojamųjų kultūros vertybių (statinių) tvarkymui.

Svarbiausios tyrimo išvados:

  1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkyba kol kas yra įgyvendinama neturint visuotinės ilgalaikės strategijos (arba iš veiksmų atpažįstamo strateginio veikimo būdo), t. y. be aiškių strateginių krypčių, siektinų tikslų ir jų įgyvendinimo uždavinių, priemonių bei jų sąsajų su finansiniais ištekliais, įskaitant ir privačių investicijų pritraukimą. ŠŠiuo požiūriu 2012 m. patvirtintos Nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairės yra sveikintinas, kai kurias svarbias kryptis paveldo apsaugos politikai suteikiantis, bet nepakankamai informatyvus dokumentas. Pažymėtina, kad dar nėra naujos dvarų apsaugos strategijos, kurios pasigedo Valstybės kontrolė. Kitaip tariant, trūksta plataus (įvairias dabar egzistuojančias ir planuojamas galimybes bei spręstinas problemas apjungiančio) ir ilgalaikio požiūrio. Kaip gerą pavyzdį ta linkme galima paminėti Kultūros ministerijos parengtą Kultūros objektų aktualizavimo 2014–2020 m. programą, kurioje numatyti siektini tikslai panaudojant visų pirma ES lėšas, tačiau šis dokumentas nekilnojamojo paveldo tvarkybos problemas spręs tik nedidele apimtimi.
  2. Atsižvelgiant į deklaruotą poreikį nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai ir tuo tikslu skiriamas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas, akivaizdu, kad nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkymo strategija visų pirma turėtų remtis privačių paveldo objektų savininkų ir investuotojų finansinių išteklių panaudojimu.
  3. Iki 2014 m. pabaigos vertingosios savybės buvo nustatytos tik apie 30 proc. į Kultūros paveldo registrą įtrauktoms nekilnojamojo kultūros paveldo vertybėms. Dėl nepakankamai sparčios ir nerezultatyvios nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos nėra tiksliai žinoma, dėl kokių vertingųjų savybių nekilnojamojo kultūros paveldo objektai yra saugomi. Vertingųjų savybių nustatymo vėlavimas privatiems investuotojams yra viena iš svarbiausių kliūčių, neleidžianti jiems investuoti į nekilnojamojo paveldo objektus.
  4. Privačių investuotojų norą investuoti į nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių tvarkybą paskatintų palankios sąlygos nekilnojamojo turto, susijusio su kultūros paveldo objektais, konsolidacijai.

Svarbiausios tyrimo rekomendacijos:

  1. Formuojant ir įgyvendinant nekilnojamojo kultūros paveldo (statinių) apsaugos politiką vadovautis principine nuostata, kad paveldo išsaugojimas ateities kartoms yra įmanomas tik jį panaudojant („įveiklinant“).
  2. Rekomenduojame, kad Kultūros ministerija (dialogo būdu) Kultūros paveldo departamentui suformuluotų vidutinės trukmės ir ilgalaikius veiklos tikslus. Rekomenduojame pagerinti komunikaciją ir bendradarbiavimą tarp šių įstaigų.
  3. Rekomenduojame peržiūrėti Kultūros paveldo departamento administruojamų nekilnojamojo kultūros paveldo programų stebėsenos kriterijus ir įtraukti programų pasiektus rezultatus ir efektus matuojančius rodiklius.
  4. Rekomenduojame, kad Kultūros paveldo departamentas parengtų paveldo objekto savininko atmintinę (vadovą), kurioje suprantama (nebiurokratine) kalba būtų pateikiama svarbiausia informacija apie tai, kaip galima įgyvendinti paveldosauginius reikalavimus, finansavimo galimybes, institucijų kompetencijas, susijusias su paveldo objektais.

Tyrimą atliko: UAB „ESTEP Vilnius“  ir UAB „PPMI Group“

Atlikimo metai: 2015

Visas tyrimas: Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos paskatų sistemos vertinimas